Tarp mūsų nėra augintinio savininko, kuris nebūtų norėjęs, kad jų šuo ar katė galėtų kalbėti. Mes galime lengvai bendrauti naudodami sudėtingą žodinę kalbą, tačiau šunys apsiriboja savo kūno kalba, kad išreikštų savo norus ir poreikius.
Sužinoję, ką jūsų šuo „sako“neverbaliniu bendravimu, galėsite geriau suprasti jo elgesį ir nuotaiką.
5 šunų bendravimo būdai (52 ženklai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį)
1. Jaudulys prieš susijaudinimą
Jaudulys bendravimas dažnai yra atsakas į kažką, kas patinka šuniui, pavyzdžiui, į žmogų ar žaislą. Šunys gali būti daugiau ar mažiau susijaudinę dėl amžiaus, psichinės ir fizinės stimuliacijos bei jų asmenybės, tačiau paprastai jie elgiasi kaip vizgina uodegą ir atsipalaidavusios, bet budrios akys.
Šunys taip pat gali susijaudinti reaguodami į tai, ko jie bijo, nemėgsta ar jaučiasi nepatogu, pvz., kitą šunį ar asmenį, kuriuo nepasitiki. Susijaudinimas yra tai, kaip jūsų šuo reaguoja į jį supančią aplinką, kaip lengvai jį sukelia dirgiklis. Kai taip nutinka, šuo gali rodyti susijaudinimo signalus, pvz., uodegos vizginimą, kartu su drebuliu arba agresyviu elgesiu, pvz., lojimu ar puolimu.
Šunų susijaudinimo požymiai:
- Šokimas
- Montavimas
- Burna ant pavadėlio ar drabužių
- Žaiskite lankstydamiesi žema priekine dalimi ir aukšta galine dalimi
- Greitas vizginimas arba malūnsparnio uodega
- Atpalaiduota pramerkta burna
- Lojimas pagal poreikį
Šunų susijaudinimo požymiai:
- Stovėti plaukai
- Pirmyn arba budrios ausys
- Tvirta pozicija
- Staigiai vizgina uodegą
- Lojimas
- Plaučiai
- Budrios ir susikaupusios akys
2. Nerimas
Nerimas yra dažnas daugeliui šunų, nesvarbu, ar tai nuolat, ar tik tam tikrose situacijose. Būdai, kuriais šunys perduoda nerimą, yra panašūs į baimę, pavyzdžiui, alsavimas, žingsniavimas, lūpų laižymas, žiovulys, lėtas uodegos vizginimas ir akių kontakto vengimas. Kai kurie šunys nerimdami gali per daug išsilieti arba seilėti.
Kartais nerimastingas bendravimas imituoja susijaudinimo požymius, pvz., lojimą ar pūtimą. Nerimo pagrindas yra baimė, kai situacijos baigtis neaiški. Susijaudinimas grindžiamas susijaudinimu, sukeliančiu stiprią reakciją, kuri gali būti gera arba bloga.
Nerimo požymiai gali būti:
- Kūsimas
- Drebėjimas ar drebulys
- Žingsnis arba sukimasis
- Lūpų laižymas
- Žovėjimas
- Lėtas, neryžtingas uodegos vizginimas
- Žiūrėjimas tolyn
- Išliejimas
- Seilėtekis
- Šokimas
- Plaučiai
- Lojimas
- Inkštimas
3. Baimė
Baimingas bendravimas paprastai apima visą kūną su daugybe signalų, kurie stiprėja didėjant baimei. Šunys dažnai rodo subtilius paklusnumo signalus, tokius kaip lūpų laižymas, žiovulys ir akių kontakto vengimas. Jie taip pat gali susigūžti, sukišti uodegas, atitraukti ausis, drebėti arba atsilošti, kad išvengtų baisaus dirgiklio. Agresijos kopėčios suteikia naudingą vaizdą apie tai, kaip baisus elgesys gali peraugti į įkandimą.
Atvirkščiai, kai kurie šunys „užsijungia“, kai bijo, tarsi sustingę vietoje. Šie šunys gali atsisakyti skanėstų ar maisto, vengti prie jų prisiartinti ar liesti žmonių arba sustingti, kai yra įsprausti į kampą. Jei į šiuos požymius nepaisoma ir baimei leidžiama sustiprėti, šuo gali pereiti prie gynybinės agresijos, kad apsisaugotų.
Baimės požymiai gali būti:
- Girbimasis
- Lūpų laižymas
- Žovėjimas
- Žiūrėjimas tolyn
- Atlošti arba nusisukti
- Uodegos užkišimas
- Atitrauktos ausys
- Drebėjimas ar drebulys
4. Agresija
Agresija yra įprastas šunų ir kitų gyvūnų elgesys, reaguojant į suvokiamą grėsmę, nesvarbu, ar tai būtų asmuo, šuo ar situacija. Šunys agresyviai bendrauja norėdami įspėti kitus, kad gins save, savo turtą (įskaitant žmones) ir savo teritoriją.
Paprastai agresyvūs šunys rodys subtilesnius įspėjamuosius signalus, peraugančius į įkandimą. Tai gali prasidėti kieta laikysena, urzgimu, niurzgėjimu ar dantų rodymu. Jei grėsmė vis dar didėja, pvz., jūs judate link savo šuns su žaislu burnoje, elgesys taps vis grėsmingesnis, kol atsitrauksite.
Agresijos požymiai gali būti:
- Sustandėjimas
- Gurgimas
- Šurkštimas
- Spaukštelėjimas ar kandžiojimasis
- Rodyti akių b altymus
- Kūno užšaldymas
- Įtemptos arba riestos lūpos
- Raukšlėta nosis
- Lojimas
Šunys, kurie greitai perauga nuo subtilios iki stiprios agresijos signalų arba, atrodo, peršoka tiesiai į spragsėjimą ir kandimą, tai daro todėl, kad jų agresyvi kalba buvo ignoruojama, neteisingai perskaityta arba nubausta. Štai kodėl niekada neturėtumėte bausti už urzgimą. Jūs nepanaikinate agresijos, tiesiog nutildote signalizaciją.
5. Laimė ar pasitenkinimas
Atpalaidavęs šuo yra patenkintas šuo. Jie yra patogūs, saugūs ir jaučiasi laimingi. Atsipalaidavę ir laimingi šunys turės atsipalaidavusią burną, šiek tiek atvirą, neutralią galvą ir ausis, švelnias akis ir sklandų, lengvą uodegą, kuri juda pirmyn ir atgal arba sukamaisiais judesiais. Kartais atrodo, kad laimingų šunų veide „šypsosi“.
Laimingo ar atsipalaidavusio šuns požymiai gali būti:
- Atpalaiduotas kūnas
- Švelnios, atsipalaidavusios akys
- Lygus uodegos vizginimas pirmyn ir atgal arba apskritas
- Švelni burna su šypsena
- Atidengtas pilvas
- Gulėjimas kojomis atgal į varlės padėtį
- Knarkimas
Patarimai, kaip interpretuoti šuns kūno kalbą
Laimingą, žaismingą šunį pastebėti pakankamai lengva, tačiau kai kuriuos elgsenos būdus perskaityti šiek tiek sunkiau. Pavyzdžiui, uodegą vizginantis šuo ne visada rodo, kad jis nori žaisti ar yra laimingas. Šunys gali vizginti uodegą, kol subtilūs agresijos signalai perauga į muštynes, tačiau šeimininkai tikėjo, kad jų šuo pasiruošęs žaisti. Šiame pavyzdyje skirtumą galima pastebėti likusioje kūno kalboje, pvz., standžioje laikysenoje arba nepajudinamai žiūrint (agresija), palyginti su pritūpimo padėtimi ir minkšta burna bei akimis (žaisminga).
Svarbiausia yra stebėti visą šuns kūną, kad pastebėtumėte visus subtilius požymius, ir atsižvelgti į kontekstą, kad būtų galima tinkamai perskaityti situaciją. Šuo gali rodyti įvairius signalus, pvz., susijaudinimo ir nerimo derinį.
Situacija taip pat gali greitai pasikeisti, kaip ir mūsų pačių emocinė būsena. Šuo gali būti susijaudinęs, kad susitiks su kitu šunimi ir rodys žaismingus signalus, tik nuspręs, kad šuo dabar kelia grėsmę, ir pereina į agresiją ar baimę. Svarbu atkreipti dėmesį į šunį ir subtilius jo savijautos rodiklius, kad išvengtumėte neigiamos situacijos prieš jai prasidedant.
Panašiai svarbu nesužmoginti savo šuns. Žmogaus kūno kalba ir šuns kūno kalba skiriasi. Pavyzdžiui, galime matyti plačią besišypsančią išraišką savo šuns veide ir manyti, kad džiaugiamės, kai ta šypsena gali iškasti dantis, kad įspėtų ką nors pasitraukti, arba nuolankus signalas, padedantis sumažinti nepatogią situaciją.
Kai savo emocijas ar interpretaciją projektuojate į savo šuns neverbalinį bendravimą, prarandate galimybę įsiklausyti, užmegzti gilų ryšį ir suprasti, ko jūsų šuniui reikia iš jūsų.
Išvada
Šunų bendravimas yra neverbalinis ir labai skiriasi nuo mūsų pačių. Skirdami laiko stebėti savo šuns judesius ir veiksmus, galite geriau suprasti, ką jis bando bendrauti, ir tinkamai reaguoti į stresą, baimę, diskomfortą ar agresiją, kol tai netaps problema.
