Nepaisant iš pažiūros laukinės ir neprijaukinamos prigimties, naminės katės yra vieni populiariausių augintinių pasaulyje. Trečdalyje Amerikos namų ūkių yra kačių, o daugiau nei 600 milijonų kačių gyvena su žmonėmis visame pasaulyje.
Aišku, mes mylime kates, bet ar joms mūsų reikia? Ar katės galėtų išgyventi pasaulyje be žmonių?Daugeliu atvejų taip.
Katės prijaukinimas
Katės grupuojamos kartu su kitais gyvūnais ir gyvuliais, pvz., šunimis, karvėmis, kiaulėmis ir ožkomis, kurios laikomos prijaukintomis. Vis dėlto kačių prijaukinimo būdas šiek tiek skiriasi nuo šių kitų gyvūnų.
Pavyzdžiui, šuo genetiškai skiriasi nuo vilko ir techniškai yra porūšis. Per 30 000 gyvenimo su žmonėmis metų jie labai pasikeitė. Jie rodo aiškius gyvūnų prijaukinimo požymius, įskaitant sumažėjusį dantų dydį ir paklusnumą.
Vietoj to, katės turi tai, ką biologai vadina „labai konservuota protėvių žinduolių genomo organizacija“. Tai reiškia, kad jų genomo atkarpos per jų evoliucijos laikotarpį beveik nepasikeitė. Jie niekuo nesiskiria nuo savo laukinių kolegų.
Taigi, katės gali būti neprijaukintos ta prasme, kad šuo yra prijaukintas, bet jos yra prijaukintos. Žmonės su katėmis gyveno daug ilgiau, nei katės buvo laikomos naminiais augintiniais. Kipre buvo aptiktos laukinės katės palaikai, palaidoti šalia žmogaus.
Ar katėms reikia žmonių?
Katės gali būti ne tokios mūsų užburtos, kaip šunys ir arkliai, bet jos pasikliauja žmonėmis. Kiekvienas, turintis katę, žino, kad išmoko gauti tai, ko nori, pavyzdžiui, mikčioti ieškodamas maisto ar atkreipti dėmesį.
Tačiau yra esminis skirtumas. Katės palaiko ryšius su savo šeimininkais ir juos myli, tačiau joms jų nereikia dėl saugumo ir saugumo. Jie nežiūri į savininkus kaip į tėvų figūras, kaip į šunį. Vietoj to, jie yra labiau nepriklausomi ir vieniši, o tai jiems būtų naudinga, jei žmonės išnyktų iš žemės.
Nepriklausomybės byla: laukinės katės
Nepažįstamos kačių populiacijos yra problema visame pasaulyje. Vien JAV yra maždaug 70–100 milijonų nepriklausančių kačių. Šios populiacijos gali būti valkataujančios arba pusiau laukinės katės, kurios kažkada priklausė žmonėms arba kurių tėvai buvo tokie, arba tikros laukinės katės, kurios iš esmės yra laukinės katės.
Šių dviejų tipų nepažįstamos katės labai skiriasi. Bešeimininkes ar pusiau laukines kates galėjo globoti žmonės, todėl maistu ir pastogėmis jos pasikliauja bendruomenės globėjais. Laukinės katės gali išgyventi visiškai be žmogaus įsikišimo.
Deja, ta nepriklausomybė kainuoja. Laukinės katės dėl ligų, autoavarijų ar kitų priežasčių gyvena trumpai, sunkiai, kartais vos kelerius metus. Šios katės gali būti mažų vietinių laukinių gyvūnų plėšrūnės, tačiau jos taip pat grobis naminiams šunims, kojotams ar net meškėnams.
Laukinės katės taip pat gali turėti nemirtinų sužalojimų, kurie per anksti nusineša gyvybę, jei nėra veterinarinės priežiūros. Jie gali pasiduoti nuo sužalojimų arba nebepajėgti medžioti ir apsirūpinti savimi, todėl gali mirti.
Tačiau remiantis didžiuliu skaičiumi, katės išgyvena. Šios laukinės populiacijos prisitaikė prie visų tipų klimato, oro sąlygų ir vietovių – nuo šalies iki perpildytų miesto gatvių.
Jų veisiasi daug, viena pora kiekvienais metais sukuria tris vadas, iš viso 12 kačiukų. Vos per septynerius metus ši pora ir jų palikuonys iš viso gali susilaukti 420 000 kačiukų. Natūralu, kad tik pačios stipriausios katės išgyventų šiurkščiose gatvėse, kad galėtų veistis, taip sukurdamos stipresnę populiaciją.
Verdiktas
Remiantis unikaliais kačių prijaukinimo aspektais, jų nepriklausomybe, palyginti su kitomis prijaukintomis rūšimis, ir laukinių kačių populiacijų stiprumu, labai tikėtina, kad katės išgyventų pasaulyje be žmonių. Nors gatvės katės gyvena trumpai ir sunkiai, užtektų tik kelių kartų, kad užaugtų stiprios, gabios katės, galinčios klestėti laukinėje gamtoje.
